Enterinis maitinimas
Terminas enterinis maitinimas vartojamas, tiek kalbant apie maitinimą įprastiniu maistu, ar apie maitinimą per zondą įkištą per nosį, ar pilvo sieną į skrandį arba plonosios žarnos viršutinę dalį. Labai dažnai terminas enterinis maitinimas vartojamas apibrėžiant maitinimą per zondą įkištą į virškinimo traktą.
Enterinis maitinimas reikalingas
Remiantis dar 1987m paruoštomis ASPEN ekspertų rekomendacijomis, funkcionuojant virškinimo traktui, enterinis zondinis maitinimas yra būtinas:
Kai ligoniui yra nustatytas 10% įprastinio kūno svorio sumažėjimas, o maitinimasis per os bus nepakankamas ilgiau 5 parų;
Kai ligonio mitybos būklė normali, bet maitinimas per os bus < 50% poreikių ilgiau 7-10 parų;
Disfagia (insultas, CNS augliai, galvos traumos, amiotrofinė leteralinė sklerozė, diseminuota sklerozė);
Daugybiniai nudegimai;
Didelės apimties žarnų rezekcija (kartu su parenteriniu maitinimu);
Enterokutaninės fistulės (netekimas per fistulę <500ml/per parą);
Daugybinės traumos;
Spindulinė ir chemioterapija (jei ligonis toleruoja enterinį maitinimą);
Ankstyvas pooperacinis laikotarpis (kartu su TPN).
Enterinis maitinimas negalimas kai yra
Ūmus viduriavimas;
Daugybinės enterokutaninės fistulės ar fistulės per kurias išsiskiria > 500ml/p turinio. Šokas;
Ūmus kasos uždegimas (pradinis laikotarpis);
Enterinio maitinimo panaudojimas nepagerins ligonio būklės
(terminalinės paciento būklės);Nenori ligonis, globėjai.
Enterinio maitinimo privalumai
Fiziologiškesnis ir labiau priimtinas nei parenterinis maitinimas;
Paprastesnė ir lengvesnė procedūra nei parenterinis maitinimas;
Maistą galima pilti lėtai ir nenutrūkstamai;
Nepriklauso nuo ligonio apetito;
Nėra psichologinių prablemų, ligonis nėra verčiamas valgyti;
Nėra pažeidžiamas gastrintestinalinis barjeras, bakterijos ir jų toksinai nepatenka į kraujotaką;
Tinka sunkiems ligoniams ir ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu